visuomenės skirtis

visuomenės skirtis statusas T sritis Politika apibrėžtis Visuomenės vertybiniai ir socialiniai ekonominiai skirtumai, lemiantys jos pasidalijimą į politines grupes ir tampantys priežastimi reikšmingų konfliktų, sudarančių sąlygas steigtis partijoms ir veikiančių partinės sistemos raidą; ilgalaikis ir politiškai reikšmingas pasidalijimas visuomenėje.Tai tam tikras visuomenės pasidalijimas, pabrėžiant jo gilumą, ilgalaikiškumą, konfliktinį pobūdį ir politinį reikšmingumą. Apibūdinama pagal vieną ar kelis kriterijus: klasę, religiją, kalbą, rasę, lytį ir amžių; kartais skiriamos politinės ar kultūrinės skirtys, nurodant politinį arba vertybinį visuomenės susiskaldymą. Skatina visuomenės diferenciaciją ir tampa partijų konkuravimo ašimis, lemiančiomis rinkėjų pasiskirstymą, paramą partijoms ir partinės sistemos konfigūraciją. Šių procesų „varikliai“ yra socialiniai konfliktai. Perkelti į partinę sistemą, jie nulemia jos raidos kryptis, struktūrinę konfigūraciją ir pan. Kuo daugiau sudėtingų, konfliktiškų socialinių skirčių, tuo sunkiau suderinti visuomenės interesus ir užtikrinti politikos stabilumą. Sąvoka siejama su S. M. Lipseto ir S. Rokkano vardais, kurie išnagrinėjo, kaip visuomenės skirčių skaičius, reikšmingumas ir struktūra paveikė Vakarų Europos partinių sistemų raidą ir stabilizaciją. Pasak jų, partines sistemas lemia 4 visuomenės skirtys: centro – periferijos, valstybės – bažnyčios, kaimo – pramonės, kapitalo – darbo. Tyrimais įrodyta, kad šios skirtys daugelį metų lėmė rinkėjų apsisprendimą ir balsavimą, bet ilgainiui prarado savo reikšmę. S. Bartolini ir P. Mairas sampratą sugriežtino, aiškiau atskyrę visuomenės skirtis ir politinį konfliktą. Pasak jų, skirtis nėra paprasta politinė priešprieša, ji apima 3 dėmenis: socialinį – struktūrinį, normatyvinį – kultūrinį ir politinį – organizacinį. Skirtis atsiranda tada, kai socialinė grupė tampa sąmoninga ir solidari bei siekia išreikšti ir apginti savo politinius interesus. S. M. Lipseto ir S. Rokkano apibrėžtas skirtis A. Lijphartas susiejo su naujomis vertybinėmis orientacijomis ir išskyrė 7 partijų konkurencijos (politinio konflikto) dimensijas: senąsias (socioekonominę, religinę, kultūrinę-etninę) ir naująsias (paramos režimui, užsienio politikos ir postmaterializmo). Vienintelė – socioekonominė – skirtis būdinga visų Europos šalių partinėms sistemoms, kitos įvairiose šalyse labai skiriasi. Postkomunistinių šalių partinių sistemų tyrimui šie modeliai nelabai tinka, nes partinės sistemos daugeliu atvejų formuojasi ne „iš apačios“, o „iš viršaus į apačią“, t. y. jų formavimąsi lemia ne objektyvios visuomenės skirtys, o subjektyvūs sprendimai. Postkomunistinėse šalyse partinių sistemų raidą pradžioje labiau veikia vertybinės ir ideologinės, o ne socioekonominės skirtys. atitikmenys: angl. cleavages